• Dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė

Kada tapsime savo gyvenimo šeimininkais ?

Atnaujinta: 2020 m. lapkričio 12 d.

Kas man yra laisvė? Laisvė spręsti ir veikti tai ką noriu, neperžengiant moralės normų. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad toli gražu ne visi prisimena dėl ko kovojome ir dėl ko stovėjome beveik prieš 30 metų, nes vis dar yra begalė žmonių, kažko bijančių ir nemokančių gyventi be nurodinėjančio „šeimininko“. Bijau palikti girtuoklį vyrą, nes nebus kur gyventi, bijau pasipriešinti chamui viršininkui, nes liksiu be darbo, bijau pradėti verslą, nes gal nepasiseks, bijau ateiti, paklausti, papriekaištauti, nes tyliai gyventi patogiau. Baimė pasakyti ko norime ir pilietiškumo pasyvumas tiesiog keroja, tačiau geometrine progresija daugėja piktų žmonių kurie pasislėpę už kompiuterių ekranų lieja tulžį komentaruose.

Praūžęs Gargždo festivalis, kurio metu pirmą kartą suorganizuotas, visuomeninės organizacijos „Bendrai visi“ inicijuotas, cepelinų virimo Lietuvos čempionatas dar kartą įrodė, kad baimė gyvena ne kažkur ten, o visai šalia mūsų.

Gargždų „Bulvė“ savo cepelinais kadais garsėjo visoje Lietuvoje. Benjaminas Gorbulskis pagal Gargždų kultūros namų direktoriaus Vytauto Rimavičiaus žodžius netgi sukūrė dainą „Gargždų cepelinai“ kuri buvo įrašyta vinilinėje plokštelėje. Visiškai po langais vykstantis cepelinų virimo čempionatas puiki proga atgaivinti legendinės valgyklos žinomumą ir pasidaryti sau reklamą. Tačiau iš anksto sutikę prisidėti prie čempionato organizavimo, vieną vakarą „Bulvės“ vadovai pamiršo apie laisvą valią spręsti ir veikti, kažko išsigandę ar liepti, atsitraukė ir atsisakė dalyvauti. Gaila kolektyvo, bet toks verslas klestėti neturi galimybių, o tik egzistuoti savo kiemelyje. O dar ne taip senai, 2012 metais besiruošiant jubiliejiniam Gargždų miesto 760- ąjam gimtadieniui vyko aistringa diskusija, dėl bendruomenės iškeltos idėjos, pastatyti skulptūrą cepelinui. Juk gi Gargždus garsina „Bulvės“ cepelinai ir skulptūra čia labai tiktų. Tačiau taip plačiai spaudoje aprašyta, valdžios bei politikų išdiskutuota idėja užgeso ir „Bulvės“ legenda pasidengė dulkėmis, o miestui cepelinų sostinės vardas grąžintas nebuvo.

Savo cepelinų gamybos išmonę parodyti taip pat buvo kviestos visos be išimties Klaipėdos rajone veikiančios politinės partijos. Mūsų tiek nedaug, visi esame kaimynai, pradėkime bent nuo bendro pasibuvimo prie laužo su cepelinų katilu, gal lengviau rasime bendrą kalbą ir priimdami svarbius sprendimus. Tačiau nei vienas politinis judėjimas neišdrįso prisijungti prie „Bendrai visi“ organizuojamo renginio, nepanoro pabendrauti nei su kolegomis nei su eiliniais gyventojais. Vėl suveikė baimė ne kaip pasirodyti netinkamoje kompanijoje, nepadėjo net galimybė nemokamai pasireklamuoti. Cepelinų virimo čempionatas atsipirko su kaupu, komandų susirinko ne tik iš vietinių ar aplinkinių savivaldybių, visiems nosį nušluostė dzūkai iš Lazdijų, renginį aprašė ne vienas laikraštis, daugybė internetinių portalų, Gargždų vardas skambėjo žinių reportažuose. Tegul Gargždų vardas būna garsinamas gražiomis iniciatyvomis, o ne populistiniais siekiais keisti savivaldybės pavadinimą. Gaila, kad tokių iniciatyvų nepalaiko nei rajono savivaldybė, nei Gargždų seniūnija. Savo bei rėmėjų lėšomis ir neatlygintinu darbu suorganizavome gyventojams nemokamą šventę, po renginio Minijos slėnyje susirinkome besimėtančias šiukšles ir bandome toliau įgyvendinti galvose besisukančias idėjas, kurios suvienytų žmones, išjudintų juos išeiti iš namų, bendrauti ir nebijoti nešt savo nuomonę į viešumą.

Žaviuosi septyniasdešimtmete moteriške, kuri visur spėja ir visko nori. O kiek tarp mūsų keturiasdešimtmečių, kurių akyse nelikę aistros ir tūkstantis priežasčių gyvenime nieko nekeisti. Raskime savo viduje tūkstantį galimybių gyventi geriau.

Dr. Loreta Piaulokaitė-Motuzienė

Peržiūrų: 4Komentarų: 0